|
|
Trumpa interneto istorija
Pirmieji kompiuterius pradėjo naudoti JAV aviacijos ir karybos specialistai. Dar 1944 metais sukurtas pirmasis kompiuteris buvo skirtas apskaičiuoti raketų skridimo trajektorijoms. Beje, ar galite įsivaizduoti, jog šis kompiuterio "prosenelis" užėmė daugiau negu pusę futbolo aikštės! O skaičiavimai, kuriuos buvo galima atlikti su šiuo milžinišku įrenginiu buvo visiškai paprastučiai. Tik pamanykite, su jūsų kišeniniu kalkuliatoriumi šiandien galima atlikti daug daugiau ir daug sudėtingesnių veiksmų.
Vėliau kompiuteriai sparčiai tobulėjo. Neužilgo jie buvo pradėti naudoti universitetuose ir mokyklose. Tačiau kompiuteriai dar daugelį metų dirbo lyg kokie vienišiai. Tai, kas sukuriama vienu kompiuteriu, buvo išsaugoma tik jo vieno atmintinėje. Tam, kad prie kitų kompiuterių dirbantys žmonės galėtų pasinaudoti šia informacija, ją reikėdavo išsaugoti specialiuose išoriniuose įrenginiuose. Po to, nugabenus šiuos įrenginius prie kito kompiuterio, informaciją vėl reikėdavo specialiai perkelti į jo atmintinę. Tuo metu informacijai perkelti naudoti prietaisai taip pat buvo nepalyginamai didesni už dabar dažnai naudojamas kompaktines plokšteles. Todėl taip atsiskyrėliškai dirbti buvo labai nepatogu.
Maždaug po 20 metų vienam JAV projektuotojui šovė į galvą puiki idėja. Jis sugalvojo laidais sujungti savo institucijos kompiuterius ir taip leisti jiems "bendrauti". Tai buvo labai panašu į mažą vietinį telefono tinklą. Tik laidais "bendravo" ne žmonės, O kompiuteriai ir informacija buvo perduodama ne balsu, O specialiai tam sukurta ženklų kalba. Ji vadinama duomenų perdavimo ir valdymo protokolu (TCP/IP). Sumanymas buvo tikrai nuostabus. Todėl netrukus kitos organizacijos taip pat suskubo jungti laidais savo kompiuterius į panašias atskiras kompiuterių grupeles. Vėliau buvo sugalvota tokiu pat būdu sujungti tarpusavyje kelių institucijų kompiuterius. Taip tinklai nuolatos plėtėsi.
Tikrasis interneto "prosenelis" gimė tik 1984 metais. Tuomet JAV Nacionalinis mokslo fondas sukūrė vadinamą NSFNET kompiuterių tinklą. Jį sudarė penkių tuo metu labai galingų superkompiuterių centrai. Šie centrai veikė lyg telefono stotys.
Superkompiuteriai vienas kitam galėjo perduoti bet kokią informaciją, O prie kiekvieno iš jų galėjo prisijungti kitų universitetų bei mokyklų kompiuteriai ar netgi jų tinklai. Taip informacija iš vienos mokyklos kompiuterio galėjo būti perduodama superkompiuteriui, O iš jo nusiunčiama į bet kurį kitą prie vieno iš superkompiuterių prijungtą kompiuterį.
Šis tinklas greitai plėtėsi. Atsirado vis naujų institucijų norinčių prie jo prijungti savo nedidukus kompiuterių tinkliukus. Taip šis kažkada vos penkias institucijas jungęs kompiuterių tinklas tapo pasauliniu tinklu, kurį mes dabar vadiname internetu.
Šiandien šis pasaulinis tinklas yra apraizgęs beveik visą pasaulį. JAV, daugelyje Europos Sąjungos šalių bei kitose turtingose valstybėse jau beveik visi suaugusieji ir vaikai kasdien naudojasi internetu. Manoma, kad 2005 metų pabaigoje juo naudosis daugiau negu vienas milijardas žemės gyventojų! Tačiau nemanykite, vaikai, kad internetas yra lengvai prieinamas visiems pasaulio gyventojams. Pavyzdžiui, Afrikoje bei kitose skurstančiose pasaulio šalyse milijardai žmonių dar niekuomet nesinaudojo netgi telefonu. Jie net niekada negirdėjo, kad yra toks internetas I
Daugelis Lietuvos vaikų turbūt tikrai bent šį tą išmano apie šį pasaulinį tinklą ir kada nors mokykloje, savo ar draugo namuose pabandė po jį panaršyti. O jeigu ne, ką gi, nenusiminkite: šiandien gera proga pradėti savo pažintį su interneto pasauliu.